Po ši? žem? negali keliauti nesijaudindamas. Tiek daug gird?ta, skaityta, kažkada ?ia b?ta… Dažnai Mažoji Lietuva vadinama m?s? literat?ros lopšiu. Ir neperd?tai. 1547 m. ?ia pasirod? pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, kiek v?liau – pirmas lietuviškas Biblijos vertimas, Kristijonas Donelaitis paraš? „Metus“ – pirm?j? lietuvišk? beletristikos k?rin?, Danielius Kleinas – pirm?j? lietuvi? kalbos gramatik?. Reikšming? k?rini? s?rašas gal?t? b?ti gana ilgas.
Po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai uždraudus spaud? lotyniškais rašmenimis, iš Karaliau?iaus krašto ? Lietuv? slapta gabentos knygos, laikraš?iai. ?ia k?r?si lietuviškos spaustuv?s, knygynai, draugijos.
Visa tai – lyg ir sena, gerai žinoma tiesa. Bet niekada neprošal prie jos iš naujo prisiliesti.
Š? kart? po Maž?j? Lietuv? keliavo didelis Kauno žurnalist?, rašytoj?, dailinink?, bibliotekinink?, istorik?, mokytoj?, gydytoj? b?rys. Tikslai buvo keli – geriau susipažinti su šiuo kraštu, prisiminti balt? ir pr?s? istorij?, aplankyti lietuvi? rašytoj? ir kult?ros veik?j? gimt?sias ir darbo vietas, užmegzti glaudesnius ryšius su Kaliningrado srities kult?rininkais.
Donelai?io ?žuolynas
Lazdyn?liai… Ošia, rudens saul?je pageltusiais lapais mirguliuoja 275 ?žuolai. Prieš 25 metus, minint m?s? literat?ros klasiko K. Donelai?io 275-?j? gimtadien?, juos atvež? iš Lietuvos ir pasodino prie paminklinio akmens. Aplinkui – lauk? platyb?, paukš?i? sparn? šnaresys padang?je, v?jo kedenami javai ir septyntašk? boruž?l?, parudusia smilga atkakliai lipanti ? dang?… Juodas debes?lis, bauginamai kaboj?s virš galv?, paž?r? šiek tiek šalt? lietaus laš?, tarsi mostel?jus stebuklinga lazdele skilo ? dvi dalis ir nupleveno sau. Šyptel?jo maloni rudens saul?.
Kažkada ?ia plyt?jo Karališkoji giria. Valdžiai leidus trys valstie?iai – Ansas Donelaitis, Pri?kus Vilošaitis ir Kristijonas Poš?vaitis (kaip gražiai skamba lietuviški vardai ir pavard?s!) – ?k?r? Lazdyn?li? kaim?. Manoma, kad ?ia gyveno ir poeto senelis Jonas Donelaitis.
Kristijonas gim? 1714 m. sausio 1 dienai auštant (atrodo, taip seniai – prieš 300 met?, o kai skaitai „Metus“, regis, visai k? tik…). Ilgai netrukus j? pakrikštijo Gumbin?s bažny?ioje. Berniukui tebuvo vos šešeri, kai mir? t?vas, vis? gerbiamas amatininkas ir meistras. Našl? motina augino septynis vaikus. Pa?g?j? jie pasklido kas kur. Pri?kus tapo Karaliau?iaus auksakaliu, fizikos ir muzikos instrument? dirb?ju, pagaminusiu pirm?j? Pr?sijoje fortepijon?, Mykolas – taip pat auksakaliu (beje, v?liau Tolminkiemyje gyveno pas Kristijon?), Adomas smagiai kaust? arklius Žirgup?nuose netoli Brai?i? ir visus, kas tik užsukdavo, kviesdavo ? savo smukl? paskanauti šiupinio ir išlenkti kufer? alaus… Seserys ištek?jo už ?kinink? ir, regis, liko klusnios savo vyr? nurodym? ir užgaid? tenkintojos. Kristijonas patrauk? ? Karaliau?i? mokytis…
Laikui b?gant Lazdyn?liai išnyko. XIX a. pabaigoje buvo susir?pinta poeto gimtin?s ?amžinimu. Lietuvos kult?ros veik?jo Martyno Jankaus ir kit? d?ka 1896 m. ?ia surengtos iškilm?s K. Donelai?iui pagerbti. Pasodintas ir ?žuoliukas, pergabentas iš gana apleisto ir baigian?io išsigimti poeto sodo Tolminkiemyje. Pastatytas paminklinis akmuo. Tada dar pavyko atsekti senosios Donelai?i? sodybos viet?, bet po Antrojo pasaulinio karo jos neliko n? p?dsak?. Lazdyn?liai buvo pamiršti, niekas negal?jo net parodyti poeto gimimo vietos. Kažkur prie Gumbin?s, bet kur?.. Gal tai dabartin? Višniovka?..
1958 m. m?s? mokslininkai Jurgis Lebedys ir Vytautas Kubilius atkakliai ieškojo senojo paminklinio akmens – toje vietoje nor?ta pastatyti architekto Sigito Lasavicko suprojektuot? nauj? paminkl?. Deja… Vis d?lto pastangos nenu?jo veltui. Lazdyn?liuose 1990 m. rugs?jo m?nes? iškilo paminklinis akmuo, atvežtas iš Žemaitijos, Salant?, Orvyd? akmen? muziejaus. K. Donelai?io gimtin? tapo pla?iai žinoma, ?ia pasodintas ?žuolynas. Pirmiausia reikia d?koti architektui Napaliui Kitkauskui, lokalizavusiam Lazdyn?lius, pad?jusiam parengti kartografin? medžiag?.
Donelai?io sodas
Tolminkiemis… Tai kiekvienam lietuviui svarbi vieta. K. Donelai?io muziejaus direktor? Liudmila Pavlovna Silova džiaug?si – štai saujel? vyšni? ir keli obuoliai iš Donelai?io sodo…
Tas sodas, užveistas senojo vietoje, dar tik tiesia šakas ? saul?. Norima j? suformuoti lygiai tok?, koks buvo sukurtas K. Donelai?io mintyse ir pasodintas jo rankomis.
Kiekviena žem?s p?da, ar žole apž?lusi, ar saul?s išdeginta, ?ia mena poet? ir jo pla?iašak? veikl?, užmojus. Tai buvo „žmogus dideli? nuopeln? ir ret? sugeb?jim?“, – raš? Gotlibas Milkus, 1800 m. pareng?s „Lietuvi? – vokie?i? ir vokie?i? – lietuvi? kalb? žodyn?“ bei gramatik? ir gramatikos priede pirm? kart? pasauliui paskelb?s „Met?“ ištrauk?.
K. Donelaitis vyresnyb?s si?stas ? Tolminkiem?, ?sik?rus? prie Šventain?s upelio šiauriniame Romintos girios pakraštyje, atvyko 1743 m. lapkri?io pabaigoje krintant šlapdribai, o netrukus, gruodžio 1 d., sekmadien?, šaltukui spaudžiant ?sru?io dekanas iškilmingai j? ?ved? ? protestant? bažny?i?. Tolminkiemyje prab?go be galo ?domus, margas, kartais ramus, kartais audringas K. Donelai?io gyvenimas.
Pirmiausia jam r?p?jo atstatyti gri?van?i? bažny?i?. Lauk? akmenys tam tiko. Šalia bažny?ios iškilo mokykla, pastori? našli? namai. Kiek tik leido išgal?s, r?pinosi parapijie?iais, raš? giesmes, k?r? muzikos kompozicijas, dirbo fortepijonus, barometrus, termometrus, mikroskopus, tekino stiklus, sodininkavo, globojo parapijos mokyklas. Sunku suvokti, kaip visk? sp?jo. Mok?jo ne tik lietuvi?, bet ir vokie?i?, graik?, lotyn?, hebraj?, pranc?z? kalbas. Amžininkai teigia buvus? gana stamboko sud?jimo, ?maus charakterio, energing?, optimist?. Nem?go melo, apgaul?s. Noriai bendravo (ir mok?jo bendrauti) su žmon?mis, bi?iuliams skaitydavo savo poezij?, gars?jo gera iškalba.
Ne viskas klost?si kaip sviestu tepta. Kelis kartus teko keliauti ? Gumbin?s karo ir domen? r?mus ir teisintis d?l amtmono Ruigio skund? (prisimenate š? veik?j? iš „Met?“?). Buvo ir visoki? nesusipratim?. Kad ir d?l lietuvyb?s puosel?jimo. Juk Mažoji Lietuva beveik 700 met? kent? vokie?i? jung?, visomis priemon?mis buvo vokietinama. K. Donelaitis – vienas atkakliausi? žmoni?, kovojusi? už lietuvyb?. Iš vis? reikalavo r?pintis lietuvi? kalba: „M?s?, lietuvnink?, ?ia žem?“, – skelb? pastorius. Kolonistams, atkeltiems ? Tolminkiemio apylinkes, lietuvyb? buvo svetima.
Bet gr?žkime prie Tolminkiemio bažny?ios. Istorija jai nebuvo palaiminga. Galime ?sivaizduoti, kaip ji atrod? po Antrojo pasaulinio karo: be stogo, apgriauta, viduje ž?l? kr?mai, augo medžiai. Burzg? traktoriai, ardydami likusias sienas…
Lietuvos kult?ros žmon?s pasišov? bažny?i? atstatyti. Per varg? surastos senos nuotraukos, gauta medžiaga iš Lenkijos ir Vokietijos archyv?. Projekt? pareng? ir darbus priži?r?jo architektas Napalys Kitkauskas. Stengtasi atkurti autentišk? išor? ir vid?. Atkaklus archeolog? darbas dav? puiki? vais?: priešais buvus? altori? rasti K. Donelai?io palaikai. Archeologas Vytautas Urbonavi?ius atk?r? poeto atvaizd?. Dabar atstatyta ir klebonija, surasti našli? nam? pamatai.
Visa tai dauguma tikriausiai žino. Bet prisiminti niekada ne pro šal?…
– Žinote, o man teko dalyvauti, r?pintis atstatomos bažny?ios interjeru, – netik?tai prabilo m?s? grup?s narys, inžinierius Ri?ardas Vaitkus. – Šitie žibintai, dur? rankenos, lang? apkaustai ir visi metalo dirbiniai – mano ir mano bendradarbi? rank? darbas.
R. Vaitkus, restauratorius, metalo meistras, Tolminkiemyje tri?s? prieš daugel? met?. Tada, po 1964-?j?, kai K. Donelai?io komisija ?m? r?pintis Tolminkiemiu, ?ia dirbo ne tik statybininkai, architektai, bet ir kit? specialybi? žmon?s: restauravimo darbus atliko Kauno restauravimo dirbtuv?s, originalius spalvotus vitražus k?r? dailininkas Antanas Grabauskas. Atgijusi senoji bažny?ia, didinga savo paprastumu ir jaudinanti istorija, tapo muziejumi, o kriptoje ilsisi K. Donelai?io palaikai. ?ia vis? laik? dega žvakut?s, žydi g?l?s, ryškiai spindi lietuviškos trispalv?s…
Štai tiek daug parašiau apie Tolminkiem?, o nepamin?jau svarbiausio K. Donelai?io darbo – poemos „Metai“.
Donelai?io žodis
Teigiama, kad K. Donelaitis net neman?s rašyti poemos. Ta?iau sukurti giesm? ir muzikin? kompozicij?, paskambinti savo sukonstruotu fortepijonu ar pagiedoti veikliam žmogui, m?gstan?iam poezij?, buvo per maža. B?rai… „Viežlybi“ ir „nenaud?liai“ Selmas, Lauras, Krizas, Pri?kus, Plau?i?nas, Do?ys, Slunkius… Visi ?ia pat, gyvi personažai. Juos reikia aprašyti. Pamokyti, paaukl?ti. Kad tapt? pador?s ir nepasiduot? vokietinami. Juk ir savo bi?iuliui Jonui Gotfridui Jordanui raš?: nepasiduok vokietinamas, iš vokie?i? nereikia priimti joki? apdovanojim?, r?pinkit?s lietuvybe (laiškas saugomas Tolminkiemio muziejuje). Ir pastorius imasi eiliuoti. Per pamokslus skaito savo hegzametrus ir stebi, kaip reaguoja parapijie?iai.
Kai eiliuot? tekst? susid?jo nemaža kr?vel?, K. Donelaitis ?m? svajoti apie k?rin?, kur? gal?t? išspausdinti. Paraš?s trump?j? poemos variant? (iš pradži? tie eiliuoti tekstai vadinti idil?mis), nuvyko ? Karaliau?i? ir, matyt, dom?josi leidyba, bet apie tai tikslesni? žini? neturime. Žinome tik tiek, kad trumpajame variante buvo 659, o v?liau poema „išaugo“ iki 2968 eilu?i?.
Ta?iau „Metai“ gal?jo likti ir nežinomi, jeigu ne Liudvikas R?za, kuris ir dav? poemai tok? pavadinim?.
Bet ?ia jau ilgesn? kalba.
Tam ž?siaganiui berniukui iš sm?lio užpustyto Kurši? nerijos Karvai?i? kaimo netoli Pervalkos labai pasisek?. Našlait? priglaud? Rasyt?s paštininkas B?mas, tolimas t?vo giminaitis. Ž?sys Liudvikui mažai r?p?jo – vis knyga rankoje. Išpeik?s tok? netikus? ž?s? ganytoj?, B?mas j? „?piršo“ kitam giminai?iui – Kristijonui Dovydui Vitikui ? Kauk?nus. O šis buvo lietuvi? raštijos puosel?tojas ir ?žvelg? gab? vaik?.
Toliau – Karaliau?iaus betur?i? namai, lotyniška mokykla, universitetas. Teologija, antikin?s kalbos, literat?ra, retorika… Immanuelio Kanto paskaitos. Disertacija „Apie švent?j? knyg? moral?s aiškinim? pagal Kant?“. D?stytojas, profesorius, universiteto rektorius…
Vokie?i? kalba išleid?s poezijos rinktin? „Prutena“, paraš?s romantin? balad? „Ona ir Vytautas“ apie j? pab?gim? iš Kr?vos pilies, ?k?r? Biblijos platinimo draugij? ir rinko liaudies dainas. Papraš? vis?, kas tik koki? žino, atsi?sti.
Ir štai vien? graži? dien? iš pastoriaus Jono Gotfrido Jordano gauna K. Donelai?io „Pavasario linksmybi?“ bei „Vasaros darb?“ originalus. Jordanas klebonavo Valtarkiemyje ir, nors „Met?“ autorius buvo gerokai vyresnis, jiedu bi?iuliavosi nuo to laiko, kai su t?vu, K. Donelai?io bendramoksliu, sve?iavosi Tolminkiemyje 1776-1777 m. žiem?. Jiedu susirašin?jo. K. Donelai?iui mirus, jo žmona Ana Regina Jordanui perdav? pastoriaus laiškus, gaidas, taip pat poemas. O po dviej? dešimtme?i?, kai daug kas man? poem? žuvus, Jordanas atsiliep? ? L. R?zos kvietim?. Kiek v?liau L. R?za sulauk? dar vieno brangaus siuntinio – „Rudens g?rybi?“ ir „Žiemos r?pes?i?“ nuorašus atsiunt? kunigas Jonas Fridrikas Holfeldas iš Gervišk?n?. Originalai buvo žuv? 1807 m. per rus? – pranc?z? kar?. Profesorius suprato, koks tai turtas. Išvert? ? vokie?i? kalb?, paraš? ?žang? ir 1818 m. „Metus“ išleido savo l?šomis. „Prof. R?za daug nusipeln?, išgelb?damas iš užmaršties š? rašytoj?, kurio rankraštis jau buvo laikomas dingusiu…“ – raš? Tilž?s laikraštis.
Taip prasid?jo „Met?“ „žygis“ po Europ?. Žymusis vokie?i? poetas Johannas Wolfgangas Goethe (su juo L. R?za susirašin?jo) k?rin? lygino su antikos šedevrais, ger? žodži? poemos „Gražina“ prieraše negail?jo Adomas Mickevi?ius ir kiti gars?s rašytojai. Gal kai kam ?domu, kaip tada skamb?jo K. Donelai?io žodžiai ir kaip jie buvo rašomi:
Tu, paukšteli mels, ne poniszkay prisiwalgai.
R?bus mus‘ laszinei bei deszros tau nepatinka.
Tu neliubyji pyragu neigi ragaisziu…
Donelai?io dvasia
„Met?“ ištraukas lietuvi? ir rus? kalbomis Kaliningrado miesto viešojoje bibliotekoje Nr. 4 (ved?ja Larisa Pšeni?naja), kur vyko tarptautin? konferencija „Laiko ženkl? palyt?ti“, skait? Kauno Kazio Binkio teatro režisier? Nida Žilinskien?. Sal? buvo sausakimša: miesto ir srities lietuvi? kalbos mokytojai, I. Kanto Rusijos Federacijos Baltijos universiteto studentai, Karaliau?iaus lietuvi? bendruomeni?, L. R?zos draugijos nariai, švietimo pl?tot?s instituto darbuotojai – žmon?s, mokantys lietuviškai ar besimokantys šios kalbos ir visai jos nesuprantantys. Vyravo tyla ir susikaupimas.
K. Donelai?io žodis nepaseno, jo dvasia gyva!
Dar šiek tiek apie konferencij?. Kaip sakyta, kelion?s tikslas buvo geriau pažinti Maž?j? Lietuv?, priglusti prie baltišk?j? tradicij?, pagerbti šio krašto rašytojus, kult?ros darbininkus, kuri? daugelis kuo toliau, tuo labiau pask?sta užmarštyje. Konferencijoje apie lietuvi? prot?vi? dvasin? palikim?, balt? gen?i?, gyvenusi? Pamed?s, Pagud?s, Varm?s, Notangos, Sembos, Bartos, Galindos, Nadruvos ir kitose žem?se, istorij?, balt? kult?r? ir jos pl?tot? ?taig? pranešim? skait? istorikas K?stutis Suba?ius. Ši? eilu?i? autorius kalb?jo apie mitologin? aspekt? Mažosios Lietuvos legendose ir sakm?se, pateik?s istorini? padavim? fragment?, iki šiol nepamiršt? ir vienoje, ir kitoje Nemuno pus?je. Kauno miesto savivaldyb?s Kult?ros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialist? Vida Jasaityt? nagrin?jo Lietuvos ir lietuvi?, gyvenan?i? išeivijoje, tarpkult?rinius ryšius. XXVII knygos m?g?j? draugijos pirminink? ir Lietuvos universitet? moter? asociacijos prezident? Dalia Poškien? (šios kelion?s organizator?) aptar? kult?ros, švietimo ir nevyriausybini? organizacij? bendradarbiavim? abipus sienos. Konferencijoje savo mintimis pasidalijo Lietuvos konsulato Kaliningrado srityje kult?ros ataš? Romanas Senap?dis, Kaliningrado srities lietuvi? kalbos mokytoj? asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas (jis buvo ir nuoširdus m?s? kelion?s vadovas).
Dailininkas Vladimiras Beresniovas padovanojo K. Donelai?io jubiliejui sukurtus ekslibrisus (?ia reikia pridurti, kad kaunie?i? iniciatyva paskelbtas tarptautinis ekslibris? konkursas), o kolekcininkas Henrikas Kebeikis – gausi? (86!) Kaliningrado srities sen?j? ir nauj? tilt? atviruk?, nuotrauk? parod?. Kauno miesto savivaldyb?s Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir Kaliningrado centralizuota bibliotek? sistema pasiraš? kult?rinio bendradarbiavimo sutart?.
Jau saulel? v?l atkopdama budino sviet?…
Ir labai prasmingi žodžiai:
Sveiks, sveteli margs!
Donelai?io žem?
Visiems brangi ši žem?. Bet kai kuriems kelion?s dalyviams – ypa?. Vieni ?ia dirbo, k?r?, turi gimini?, paž?stam?, o kiti – gim? ir augo.
Savo p?dsak? buvusioje Pr?sijoje ieškojo rašytoja Jutta Noak. Medik?, daug met? dirbusi Kaune, dabar gyvena Hamburge, išleido ne vien? noveli? knyg?, roman?, yra aktyvi Vokietijos lietuvi? bendruomen?s nar?, literat? samb?rio dalyv?. Ji atkakliai eina savo gimin?s takais, ir jos šaknys ?ia – K. Donelai?io žem?je. Jos r?pes?iu prieš dvidešimt? met? buvo išleistos Hermano Zudermano „Lietuviškos apysakos“ ir kitos knygos. O štai istorik? Ernestina Pauliukat Karaliau?iui irgi jau?ia daug sentiment?. ?ia gyveno jos seneliai, t?vai, ?ia ji augo.
Min?tieji žmon?s atidžiai steb?jo ir geriausiai gal?jo ?vertinti poky?ius, kurie ?vyko šiame krašte pastaraisiais dešimtme?iais. O ir mes pamat?m graži? baltistikos, paveldo puosel?jimo, lietuvyb?s gaivinimo ženkl?.
Pa?iame Kaliningrado centre, gražiai sutvarkytame skvere, – L. R?zos paminklas (skulptorius Ar?nas Sakalauskas). Tai buvusio kult?ros ataš? Arvydo Juozai?io nuopelnas. Jis ?tikino miesto vadovus, kad toks paminklas b?tinas, pagerbiant universiteto rektori?, gars? mokslinink?. Buvo siekiama pastatyti paminkl? ir pr?s? sukilimo vadui Herkui Mantui Piliakalnyje, jo t?višk?je, arba Narky?iuose, ant Manto kalno dešiniajame Auksin?s upelio krante, jo žuvimo vietoje. Užkliuvo… Kam toks paminklas reikalingas?
Bet diskusija v?l atgaivinama. Martyno Mažvydo, Vyd?no, kit? garsi? išmin?i?, literat?ros ir kult?ros darbinink? gimt?sias vietas ir namus ženklina atminimo lentos. Kei?iasi kaliningradie?i? poži?ris, kei?iasi ir miestas, kuris nori tapti europinis, iškilus, patrauklus. Išties lygindamas su Kaliningradu, koks jis buvo prie 20-30 met?, matai didel? pažang?. Gaunamos dosnios investicijos skiriamos ne tik pramonei, ekonomikai, bet ir kult?rai. Daug kur galima užtikti sugr?žintus senuosius vietovardžius, kai kurie viešbu?iai, restoranai, parduotuv?s pavadinti vokiškais vardais. Ple?iant poilsio zonas ir kurortus, visokiais b?dais siekiama pritraukti daugiau turist?.
Jei sugr?šime prie lietuvyb?s temos, iškalbingi ir tokie skai?iai. Lietuvi? kalbos ir etnokult?ros mokosi 850 mokini?. Daug kur veikia lietuviškos klas?s. J? b?t? dar daugiau, bet tr?ksta mokytoj?. Bene veikliausia Lietuvi? kalbos mokytoj? asociacija, ? kuri? susib?r? pedagogai ir vaik? folklorini? ansambli? vadovai ?k?r? lietuvi? kalbos, švietimo ir informacijos centr?. Asociacijos tikslai labai kiln?s: t?sti šio krašto lituanistines tradicijas, regiono gyventojus mokyti lietuvi? kalbos, populiarinti lietuvi? kult?r? ir Mažosios Lietuvos kult?rin? paveld?, stiprinti tautie?i? bei kit? krašto gyventoj? ryšius su Lietuva ir kt. Siekiama, kad lietuvi? kalbai b?t? suteiktas užsienio kalbos statusas, lituanistikos specialistai b?t? ruošiami I. Kanto Baltijos universiteto humanitarini? dalyk? institute, norima pla?iau pl?toti Lietuvos nacionalin? kult?r?, K. Donelai?io, Vyd?no, L. R?zos ir kit? iškili? raštijos veik?j? dvasin? paveld?.
Ir dar. Rengiamasi gražia šventei – joje K. Donelai?io „Met?“ ištraukos bus skaitomos 32 kalbomis!
Donelai?io šviesa
K. Donelaitis, tas m?s? Homeras, toks didis, kad jo šviesa, atsklindanti iš tolimos praeities, ne tik nebl?sta, bet vis ryškiau ž?ruoja. Kiekviena karta, kiekvienas žmogus j? atranda vis iš naujo. Turime susik?r? savo ?vaizd?, bet tai ne trafaretas, o gyva, pulsuojanti versm?. Priglundi prie jos ir pajunti gaivi? žodžio, minties, metaforos j?g?.
…Aplank? Vyd?no nam? Tilž?je, ?veik? muitin?s užkardas ir pervažiav? Luizos tiltu ? Lietuv?, pasukome Rambyno pus?n.
Vakaro saul?s spinduliuose auksu ž?ravo lieknos pušys, parudusius lapus barst? senolis ?žuolas, švelnaus v?jelio supamos virpuliavo šermukšni? kek?s, smagiai ?ž? vasaros darb? neužbaigusi kaman?, o apa?ioje tyliai ir išdidžiai sroveno Nemunas, burdamas šventos didyb?s paprastumu. Kitoje up?s pus?je, vos vos pastebimo r?ko gaubiama, gl?d?jo Ragain?, Tilž?.
Sena legenda byloja, kad ten, anapus, ant stataus skardžio, kažkada kuorais žvilg?jusi, bokštais debesis siekusi graži ir galinga pilis. Jos valdovas tur?j?s tris s?nus – Tilži?, Rambyn? ir Vilmant?. Valdovas juos pasiunt? pasižvalgyti po pasaul?. Kiekvienas gr?ždamas parsineš? po ypating? daikt?, nul?mus? j? likim?: Tilžius – kalavij? ir v?liau tapo kariu, Vilmantas iš laumi? palydovo nykštuko gaut? stebukling? varpel?, paskelbiant? apie didelius ?vykius, ir tapo aiškiaregiu, o Rambynas – papras?iausi? akmen?. J? ruoš?si pernešti per Nemun? ir ant sta?iojo kalno pastatyti aukur? dievams…
T? vakar? Rambyno kalnas, toji šventoji žem?, buvo panaši ? didel? nuostabiausiomis spalvomis ž?rint? aukur?. Jo šviesa sklido ? kit? Nemuno pus?, ? Maž?j? Lietuv?, kaip kažkada K. Donelai?io šviesa iš ten verž?si ? Didži?j? Lietuv?…