956a54aded920fae8328bb0179d07bac31091238_article_scale

KARIKAT?RA TURI SKAMB?TI LYG STIKLAS

Šaipokais save vadinantys karikat?rininkai atšvent? jau 43-i?j? sukakt?. Pirmoji karikat?r? paroda Kaune surengta 1971 m. Kauno senamiestyje veikusiame jaunimo klube „Žilvinas“, v?liau – „Santakos“ kino teatre, Nacionaliniame M. K. ?iurlionio dail?s muziejaus Velni? muziejuje. Aktyviausi šaipok? klubo nariai: Saulius Medžionis, Algirdas Radvilavi?ius, Algimantas Snarskis, Vladimiras Beresniovas, Edmundas Unguraitis, Jonas Varnas, Marta Valaikien?…Vien? iš j? – E. Ungurait?, ne tik šaipok?, bet ir Kauno senamiestyje ?kurtos stiklo galerijos savinink?, kalbina Regina Jasukaitien?.

Kaip šaipokai šiandien gyvena?

Prisimenu, kai buvo šaipok? pakilimo banga. ? humoro vakarus prisirinkdavo pilnut pilnut?l? tuometinio „Girstupio“ sal?. Dalyvaudavo aktoriai, poetai satyrikai, rašytojai ir mes, šaipokai, rengdavom parod?. Tai b?davo viso miesto ?vykis. Apie j? rašydavo laikraš?iai, žurnalai… Tuo metu karikat?rinink? gyvenimas buvo labai aktyvus. Paskui viskas griuvo, sumenko.

Kada buvo to „griuvimo“ pradžia?

Apie 1987-uosius. ?m? tr?kti pinig?. Parodoms reikia sal? nuomoti. Jas anuomet organizuodavo Kult?ros skyrius, viskas buvo tarsi savaime suprantama. Prisimenu, Fotogalerijoje veikdavo ir Sauliaus Medžionio, ir mano karikat?r? ekspozicijos. Neseniai šiai galerijai pasi?liau surengti savo parod?, bet jie atsisak?. Fotografijos galerijoje dabar rengiamos tik fotografij? parodos.

Žodžiu, kitokio meno ne?sileidžia?

Anks?iau vienaip bendrauta, dabar – kitaip. Kitoj sal?j, kur bandžiau tartis, papraš? pusantro t?kstan?io lit?. Va toks t? parod? rengimas. Prisimenu, vienu metu mano alga Stiklo fabrike buvo 200 lit?, o už karikat?ras iš „Kauno dienos“ honoraro gavau 360 lit?. Tai buvo laikai, kai jas spausdino ir laikraš?iai, ir žurnalai. Ir praš? duoti kuo daugiau…

Ar šiuo metu laikraš?iams j? nereikia?

Viskas po truput? „išsigrynino“: „Respublika“ turi sav? karikat?rist?, „Lietuvos ryte“ dirba Vytautas Jurk?nas ir Jonas Varnas, „Kauno diena“ už piešin? sumoka 3-5 litus… Kaip ir n?ra rinkos. O kadangi niekam nereikia, tai šaipok? k?ryba prigeso. Anks?iau „Kauno dienos“ redaktor? Tekl? Ma?iulien? – dr?si moteris – leido kritikuoti ir valdžios žmones. Man buvo didžiausias pagyrimas, kai valdžios vyrai sak?: „Nepriimkim to sprendimo, nes Unguraitis v?l nupieš.“ Pats negird?jau, man pasakojo Regina Pupalaigyt?, buvusi „Kauno dienos“ žurnalist?. Matai, sako, kiek daug galim. O dabar karikat?ros visiems valdinikams – dzin, niekas ? jas nekreipia d?mesio. Anuomet karikat?ra eidavo šalia reportaž?, o dabar – tik tekstas ir nuotrauka. Ji buvo tarsi id?jos santrauka. Jei tingi skaityti vis? straipsn?, užmet?s ak? ? piešin?, suprasi mint?. Etatiniai karikat?rininkai nekonkuruoja su kitais. Jie tarsi yra priklausomi, turi piešti kiekvien? dien?, j? darbas be ?kv?pimo, monotoniškas. Tuometin?je „Šluotoje“ savo karikat?ras spausdindavo daug autori?, tai sudarydavo stimul? konkuruoti, stengtis piešti geriau, ?domiau.

O dabar tokio leidinio kaip „Šluota“ n?ra?

Yra „Šluotos“ internetinis variantas. Bet tai jau ne tas. Jonas Lenkutis band? atgaivinti popierin? „Šluot?“, išleido tris numerius. Tik tiek. Reikia pinig?. ? tok? laikrašt? reklamos niekas nededa. Tiems, kurie prijau?ia, patiems reikia paramos, o tie, kurie gal?t? paremti, karikat?r? nem?gsta…

Tas pats atsitiko visiems kult?riniams leidiniams. Be reklamos ne?manoma išsilaikyti. Bet dabar dar apie j?s? stili?. Atpaž?stu šmaikš?i?, labai taikli? linij? ne tik karikat?rose, bet ir stiklo gaminiuose…

Mano braižas susiformavo per laik?, o veikiau – dirbant. Nuo 14 met? mokiausi Stepo Žuko dail?s technikume. M?s?, stikliori?, pagrindin? užduotis buvo ranka nupiešti serviz?, vaz?, puodel? taip, kad jie atrodyt? kaip tikri. O tikri – vienas br?kštel?jimas. Kad išreikšt? skaidrum?. Jei ilgai zulinsi – bus „medis“.

Ranka neturi sudreb?ti. Taiklus, skaidrus, lakoniškas br?kštel?jimas. Bet prieš tai j? reikia pamatyti mintyse?

Šitai suformavo ir mano karikat?ros braiž?. Tuo metu Stepo Žuko technikume atliekant darbus buvo labai griežta tvarka. Stipri d?stytoja Filomena Ušinskait? reikalaudavo maksimumo. Projektus darydavau po du tris kartus. G?da gauti trejet?, ištaisau klaidas, dar kart? nešu – jau ketvertas. Dar liepia pasistengti – gaunu penket?. „Repeticia mater studiorum“ – viskas pasiekiama per darb?. Rank? išlavino dizaino studijos.

Iš šalies žvelgiant atrodo, kad piešiate labai lengvai.

Taip ir yra. Arba pavyksta vienu br?kštel?jimu, arba nepavyksta. O „užm??yti“ negali – „neskamb?s“. Nei stiklas, nei karikat?ra. Turi išeiti iš karto.

Kuo skiriasi karikat?ros, piešiamos parodoms, nuo skirt? laikraš?iams?

Man retai pavyksta nupiešti juoking? karikat?r? parodai. Stengiuosi, kad ji tur?t? ir filosofin?, gilesn? prasm?. O laikraš?iams skirtuose piešiniuose – žvilgt, ir viskas turi b?ti aišku. Visai kitas pob?dis. Jei karikat?roje užrašytas žmogaus pasakymas, jis turi b?ti išd?stytas pagal tam tikras taisykles. Ži?rintysis j? turi pamatyti tada, kai reikia. Jei iš pradži? supras piešin?, o tik paskui perskaitys, bus negerai. Sakykim, jei 10 sekundži? ži?ri ir tik paskutin? akimirk? perskaito užraš?, karikat?ra „nesuveikia“. ?ia kaip anekdotas – viskas turi b?ti laiku. Kitaip sakant, jei anekdot? reikia aiškinti, tai jau nejuokinga. Karikat?ra – mažas k?rinukas, bet jis turi kulminacij?, atomazg?. Negalima pažeisti jos strukt?ros.

Na, o koks buvo j?s?, Edmundai, kelias ? men??

Viskas iš baim?s neapsijuokti…

Paaiškinkit pla?iau.

Iš Kybart?, kur gimiau ir mokiausi, išvažiavau su trenksmais. Buvau geras futbolininkas – vartininkas. Mokykloje pasak?, kad vartuose stov?ti turiu iki vienuoliktos klas?s, o paskui eiti ? gamykl? kaip ir mano t?vas – toks buvo profesinis orientavimas. Ir trenerio, ir klas?s aukl?tojo nuomon?s sutapo. Kilo piktum?. Net mama, rami moteris, buvo at?jusi ? mokykl?, klaus?: kas ?ia, baudžiava? Buvau palyd?tas su palink?jimais: „Tegul važiuoja, vis tiek gr?š.“ Žodžiu, ne?stos. Ir ta g?da sugr?žti mane vert? stengtis. Tai buvo pagrindinis post?mis.

Užsispyrimo netr?ko?

Ir ambicijos. Kai pridav?m dokumentus (atvažiavom ? Kaun? su mama), komisijai buvo aišku – iš kaimo. Atvyko vilnie?iai, pasitikintys vyrukai – plaukikai, tarp j? pasijutom tokie vargšai… Viena d?stytoja, Švažien?, paklaus?, ar aš kur nors dar, be Kybart?, esu buv?s, ar kur nors mok?sis piešti. Maniau, kad šitai moku: noriu – nupiešiu arkl?, tank?, bet k?… Ta d?stytoja ir sako: „Turiu tre?iame aukšte toki? klasik?, užlipam – parodysit, k? mokat.“ Pasi?lymas, kaip v?liau supratau, buvo grynai iš gailes?io kaimietukui. Nei mes praš?m, nei susipratom. O ten – molbertai, toki? berniuk?li? kaip aš koks dešimt, visi piešia puodyn? su d?žute… Aš – portretus, o ?ia – puodyn?… Pasijuokimas. Pradedu. Papiešiau gal penkias minutes, gal dešimt. D?stytoja sako: „Viskas aišku, vaikine. Galim baigti.“ Išeinam ? koridori?. Ji mano mamai taria: „J?s? s?nus net pieštuko paimti nemoka. Apie piešim? nekalbu. Jo šansai ?stoti… lyg?s nuliui.“

K? tada dar?t?

Ta pati d?stytoja pasi?l? pamokyti mane, jei tur??iau kur dvi savaites Kaune prisiglausti. Jos d?ka išmokau laikyti pieštuk?, dirbau nuo ryto iki v?lyvaus vakaro. Ir d?žutes, ir puodynes… Jai esu d?kingas už visus pasiekimus. Per dvi savaites man išaiškino pagrindus – tai, k? kiti mokosi metus. Tiesa, patar? ? „med?“ nestoti – ten labai didelis konkuras, geriau – ? stiklo dizain?. Ta specialyb? nauja, nedaug kas apie j? žino, bus lengviau. Iš tikr?j? iš 12 vaikinuk? ?stojo 6, kitaip sakant, buvo du ? vien? viet?. Va tokiu b?du tapau „stikliorium“. O kai nuvykau ? Stiklo fabrik? ir pamat?s dirbinius išsižiojau, tai taip iki šiol ir neužsi?iaupiu… Stiklas yra pasaka.

Na, medis b?t? saugesn? medžiaga. Stiklas – tokia trapi …

?ia ir yra visas ?domumas…

Nor??iau dar sugr?žti prie karikat?ros. Mano supratimu, tai yra vertinimas. Ta?iau to imdamasis žmogus privalo tur?ti tam tikr? vertybi? sistem?. Iš ko j?s negal?tum?te pasišaipyti?

Anks?iau toki? tem? buvo daugiau. Bet kuo toliau, tuo j? mažiau. Dabar manau, kad reik?jo prad?ti kaip tik nuo to, kas anks?iau atrod? tabu (juokiasi). Iš ko tikrai negalima šaipytis – tai mamos ir vaiko meil?. Ji pernelyg tikra. Esu pieš?s net laidotuves. Ne mirt? nor?jau pašiepti, tai irgi nelie?iama, bet m?s? poži?r?, „?sikirtim?“ ? materialines vertybes, tuštyb?. Nupiešiau žmog?, gulint? karste, o vietoj rožinio – dešros rink?. Buvo laikai, kai negal?jai taip paprastai dešros nusipirkti. Tai ir ?sitv?r? žmogelis… Na, o mano vertyb?s panašios kaip vis?: s?žiningumas, dorumas, šeima, draugyst?. Kas nuklysta – t? ir „pjauni“…

Žmon?s skundžiasi dviem dalykais: laiko ir pinig? stygiumi. O kaip jums viskam užtenka laiko?

Taip susid?jo aplinkyb?s – v?l atsirado žmogus, kuris mane pamok?. Tai Stiklo fabriko direktorius – griežtas, bet teisingas žmogus. Jis pasak?: „Jei ateini ? darb? be plano, laiko niekam neužteks. Lakstysi šen, ten, po kelis kartus ? t? pa?i? viet?.“ Jo pamokymas labai pravert?, kai pats tapau fabriko direktoriumi. Iš pradži? buvo 40 darbinink?, paskui j? skai?ius išaugo iki 150-ies. Neišmok?s iš anksto planuoti veiklos b??iau pražuv?s.

Dar man atrodo, kad labai svarbu vidin? žmogaus darna. Kaip j? pasiek?te?

Tai t?v? nuopelnas. Mano mama dirbo siuv?ja. Atsikeldavau – rasdavau besiuvan?i?, eidavau miegoti – palikdavau siuvan?i?. Bet sekmadienis – šventa diena: t?velis, darbininkas, apsivilkdavo kostiumines kelnes, marškinius su baltais kalnierukais, ir tai niekam nek?l? nuostabos. Šitai ?diegta nuo vaikyst?s: sekmadien? turi stabtel?ti, pab?ti su šeima, ? bažny?i? nueiti. Jei šeimai ir tau iš to pabuvimo yra dvasin?s naudos, atsiranda ramyb?, pusiausvyra. Min?i? netvarka atneša chaos? gyvenime – ir aplinkiniai pikti, ir pats jautiesi nepatenkintas. Svarb?s santykiai tiek su kitais, tiek su savimi.