LAIMONAS INIS. ŽINOMAS NEŽINOMAS DONELAITIS

Po šią žemę negali keliauti nesijaudindamas. Tiek daug girdėta, skaityta, kažkada čia būta… Dažnai Mažoji Lietuva vadinama mūsų literatūros lopšiu. Ir neperdėtai. 1547 m. čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, kiek vėliau – pirmas lietuviškas Biblijos vertimas, Kristijonas Donelaitis parašė „Metus“ – pirmąjį lietuvišką beletristikos kūrinį, Danielius Kleinas – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. Reikšmingų kūrinių sąrašas galėtų būti gana ilgas.

Po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą slapta gabentos knygos, laikraščiai. Čia kūrėsi lietuviškos spaustuvės, knygynai, draugijos.

Visa tai – lyg ir sena, gerai žinoma tiesa. Bet niekada neprošal prie jos iš naujo prisiliesti.

Šį kartą po Mažąją Lietuvą keliavo didelis Kauno žurnalistų, rašytojų, dailininkų, bibliotekininkų, istorikų, mokytojų, gydytojų būrys. Tikslai buvo keli – geriau susipažinti su šiuo kraštu, prisiminti baltų ir prūsų istoriją, aplankyti lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų gimtąsias ir darbo vietas, užmegzti glaudesnius ryšius su Kaliningrado srities kultūrininkais.

Donelaičio ąžuolynas

Lazdynėliai… Ošia, rudens saulėje pageltusiais lapais mirguliuoja 275 ąžuolai. Prieš 25 metus, minint mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio 275-ąjį gimtadienį, juos atvežė iš Lietuvos ir pasodino prie paminklinio akmens. Aplinkui – laukų platybė, paukščių sparnų šnaresys padangėje, vėjo kedenami javai ir septyntaškė boružėlė, parudusia smilga atkakliai lipanti į dangų… Juodas debesėlis, bauginamai kabojęs virš galvų, pažėrė šiek tiek šaltų lietaus lašų, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele skilo į dvi dalis ir nupleveno sau. Šyptelėjo maloni rudens saulė.

Kažkada čia plytėjo Karališkoji giria. Valdžiai leidus trys valstiečiai – Ansas Donelaitis, Pričkus Vilošaitis ir Kristijonas Pošėvaitis (kaip gražiai skamba lietuviški vardai ir pavardės!) – įkūrė Lazdynėlių kaimą. Manoma, kad čia gyveno ir poeto senelis Jonas Donelaitis.

Kristijonas gimė 1714 m. sausio 1 dienai auštant (atrodo, taip seniai – prieš 300 metų, o kai skaitai „Metus“, regis, visai ką tik…). Ilgai netrukus jį pakrikštijo Gumbinės bažnyčioje. Berniukui tebuvo vos šešeri, kai mirė tėvas, visų gerbiamas amatininkas ir meistras. Našlė motina augino septynis vaikus. Paūgėję jie pasklido kas kur. Pričkus tapo Karaliaučiaus auksakaliu, fizikos ir muzikos instrumentų dirbėju, pagaminusiu pirmąjį Prūsijoje fortepijoną, Mykolas – taip pat auksakaliu (beje, vėliau Tolminkiemyje gyveno pas Kristijoną), Adomas smagiai kaustė arklius Žirgupėnuose netoli Braičių ir visus, kas tik užsukdavo, kviesdavo į savo smuklę paskanauti šiupinio ir išlenkti kuferį alaus… Seserys ištekėjo už ūkininkų ir, regis, liko klusnios savo vyrų nurodymų ir užgaidų tenkintojos. Kristijonas patraukė į Karaliaučių mokytis…

Laikui bėgant Lazdynėliai išnyko. XIX a. pabaigoje buvo susirūpinta poeto gimtinės įamžinimu. Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Jankaus ir kitų dėka 1896 m. čia surengtos iškilmės K. Donelaičiui pagerbti. Pasodintas ir ąžuoliukas, pergabentas iš gana apleisto ir baigiančio išsigimti poeto sodo Tolminkiemyje. Pastatytas paminklinis akmuo. Tada dar pavyko atsekti senosios Donelaičių sodybos vietą, bet po Antrojo pasaulinio karo jos neliko nė pėdsakų. Lazdynėliai buvo pamiršti, niekas negalėjo net parodyti poeto gimimo vietos. Kažkur prie Gumbinės, bet kur?.. Gal tai dabartinė Višniovka?..

1958 m. mūsų mokslininkai Jurgis Lebedys ir Vytautas Kubilius atkakliai ieškojo senojo paminklinio akmens – toje vietoje norėta pastatyti architekto Sigito Lasavicko suprojektuotą naują paminklą. Deja… Vis dėlto pastangos nenuėjo veltui. Lazdynėliuose 1990 m. rugsėjo mėnesį iškilo paminklinis akmuo, atvežtas iš Žemaitijos, Salantų, Orvydų akmenų muziejaus. K. Donelaičio gimtinė tapo plačiai žinoma, čia pasodintas ąžuolynas. Pirmiausia reikia dėkoti architektui Napaliui Kitkauskui, lokalizavusiam Lazdynėlius, padėjusiam parengti kartografinę medžiagą.

Donelaičio sodas

Tolminkiemis… Tai kiekvienam lietuviui svarbi vieta. K. Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna Silova džiaugėsi – štai saujelė vyšnių ir keli obuoliai iš Donelaičio sodo…

Tas sodas, užveistas senojo vietoje, dar tik tiesia šakas į saulę. Norima jį suformuoti lygiai tokį, koks buvo sukurtas K. Donelaičio mintyse ir pasodintas jo rankomis.

Kiekviena žemės pėda, ar žole apžėlusi, ar saulės išdeginta, čia mena poetą ir jo plačiašakę veiklą, užmojus. Tai buvo „žmogus didelių nuopelnų ir retų sugebėjimų“, – rašė Gotlibas Milkus, 1800 m. parengęs „Lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodyną“ bei gramatiką ir gramatikos priede pirmą kartą pasauliui paskelbęs „Metų“ ištrauką.

K. Donelaitis vyresnybės siųstas į Tolminkiemį, įsikūrusį prie Šventainės upelio šiauriniame Romintos girios pakraštyje, atvyko 1743 m. lapkričio pabaigoje krintant šlapdribai, o netrukus, gruodžio 1 d., sekmadienį, šaltukui spaudžiant Įsručio dekanas iškilmingai jį įvedė į protestantų bažnyčią. Tolminkiemyje prabėgo be galo įdomus, margas, kartais ramus, kartais audringas K. Donelaičio gyvenimas.

Pirmiausia jam rūpėjo atstatyti griūvančią bažnyčią. Laukų akmenys tam tiko. Šalia bažnyčios iškilo mokykla, pastorių našlių namai. Kiek tik leido išgalės, rūpinosi parapijiečiais, rašė giesmes, kūrė muzikos kompozicijas, dirbo fortepijonus, barometrus, termometrus, mikroskopus, tekino stiklus, sodininkavo, globojo parapijos mokyklas. Sunku suvokti, kaip viską spėjo. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas. Amžininkai teigia buvusį gana stamboko sudėjimo, ūmaus charakterio, energingą, optimistą. Nemėgo melo, apgaulės. Noriai bendravo (ir mokėjo bendrauti) su žmonėmis, bičiuliams skaitydavo savo poeziją, garsėjo gera iškalba.

Ne viskas klostėsi kaip sviestu tepta. Kelis kartus teko keliauti į Gumbinės karo ir domenų rūmus ir teisintis dėl amtmono Ruigio skundų (prisimenate šį veikėją iš „Metų“?). Buvo ir visokių nesusipratimų. Kad ir dėl lietuvybės puoselėjimo. Juk Mažoji Lietuva beveik 700 metų kentė vokiečių jungą, visomis priemonėmis buvo vokietinama. K. Donelaitis – vienas atkakliausių žmonių, kovojusių už lietuvybę. Iš visų reikalavo rūpintis lietuvių kalba: „Mūsų, lietuvninkų, čia žemė“, – skelbė pastorius. Kolonistams, atkeltiems į Tolminkiemio apylinkes, lietuvybė buvo svetima.

Bet grįžkime prie Tolminkiemio bažnyčios. Istorija jai nebuvo palaiminga. Galime įsivaizduoti, kaip ji atrodė po Antrojo pasaulinio karo: be stogo, apgriauta, viduje žėlė krūmai, augo medžiai. Burzgė traktoriai, ardydami likusias sienas…

Lietuvos kultūros žmonės pasišovė bažnyčią atstatyti. Per vargą surastos senos nuotraukos, gauta medžiaga iš Lenkijos ir Vokietijos archyvų. Projektą parengė ir darbus prižiūrėjo architektas Napalys Kitkauskas. Stengtasi atkurti autentišką išorę ir vidų. Atkaklus archeologų darbas davė puikių vaisų: priešais buvusį altorių rasti K. Donelaičio palaikai. Archeologas Vytautas Urbonavičius atkūrė poeto atvaizdą. Dabar atstatyta ir klebonija, surasti našlių namų pamatai.

Visa tai dauguma tikriausiai žino. Bet prisiminti niekada ne pro šalį…

– Žinote, o man teko dalyvauti, rūpintis atstatomos bažnyčios interjeru, – netikėtai prabilo mūsų grupės narys, inžinierius Ričardas Vaitkus. – Šitie žibintai, durų rankenos, langų apkaustai ir visi metalo dirbiniai – mano ir mano bendradarbių rankų darbas.

R. Vaitkus, restauratorius, metalo meistras, Tolminkiemyje triūsė prieš daugelį metų. Tada, po 1964-ųjų, kai K. Donelaičio komisija ėmė rūpintis Tolminkiemiu, čia dirbo ne tik statybininkai, architektai, bet ir kitų specialybių žmonės: restauravimo darbus atliko Kauno restauravimo dirbtuvės, originalius spalvotus vitražus kūrė dailininkas Antanas Grabauskas. Atgijusi senoji bažnyčia, didinga savo paprastumu ir jaudinanti istorija, tapo muziejumi, o kriptoje ilsisi K. Donelaičio palaikai. Čia visą laiką dega žvakutės, žydi gėlės, ryškiai spindi lietuviškos trispalvės…

Štai tiek daug parašiau apie Tolminkiemį, o nepaminėjau svarbiausio K. Donelaičio darbo – poemos „Metai“.

Donelaičio žodis

Teigiama, kad K. Donelaitis net nemanęs rašyti poemos. Tačiau sukurti giesmę ir muzikinę kompoziciją, paskambinti savo sukonstruotu fortepijonu ar pagiedoti veikliam žmogui, mėgstančiam poeziją, buvo per maža. Būrai… „Viežlybi“ ir „nenaudėliai“ Selmas, Lauras, Krizas, Pričkus, Plaučiūnas, Dočys, Slunkius… Visi čia pat, gyvi personažai. Juos reikia aprašyti. Pamokyti, paauklėti. Kad taptų padorūs ir nepasiduotų vokietinami. Juk ir savo bičiuliui Jonui Gotfridui Jordanui rašė: nepasiduok vokietinamas, iš vokiečių nereikia priimti jokių apdovanojimų, rūpinkitės lietuvybe (laiškas saugomas Tolminkiemio muziejuje). Ir pastorius imasi eiliuoti. Per pamokslus skaito savo hegzametrus ir stebi, kaip reaguoja parapijiečiai.

Kai eiliuotų tekstų susidėjo nemaža krūvelė, K. Donelaitis ėmė svajoti apie kūrinį, kurį galėtų išspausdinti. Parašęs trumpąjį poemos variantą (iš pradžių tie eiliuoti tekstai vadinti idilėmis), nuvyko į Karaliaučių ir, matyt, domėjosi leidyba, bet apie tai tikslesnių žinių neturime. Žinome tik tiek, kad trumpajame variante buvo 659, o vėliau poema „išaugo“ iki 2968 eilučių.

Tačiau „Metai“ galėjo likti ir nežinomi, jeigu ne Liudvikas Rėza, kuris ir davė poemai tokį pavadinimą.

Bet čia jau ilgesnė kalba.

Tam žąsiaganiui berniukui iš smėlio užpustyto Kuršių nerijos Karvaičių kaimo netoli Pervalkos labai pasisekė. Našlaitį priglaudė Rasytės paštininkas Bėmas, tolimas tėvo giminaitis. Žąsys Liudvikui mažai rūpėjo – vis knyga rankoje. Išpeikęs tokį netikusį žąsų ganytoją, Bėmas jį „įpiršo“ kitam giminaičiui – Kristijonui Dovydui Vitikui į Kaukėnus. O šis buvo lietuvių raštijos puoselėtojas ir įžvelgė gabų vaikį.

Toliau – Karaliaučiaus beturčių namai, lotyniška mokykla, universitetas. Teologija, antikinės kalbos, literatūra, retorika… Immanuelio Kanto paskaitos. Disertacija „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal Kantą“. Dėstytojas, profesorius, universiteto rektorius…

Vokiečių kalba išleidęs poezijos rinktinę „Prutena“, parašęs romantinę baladę „Ona ir Vytautas“ apie jų pabėgimą iš Krėvos pilies, įkūrė Biblijos platinimo draugiją ir rinko liaudies dainas. Paprašė visų, kas tik kokią žino, atsiųsti.

Ir štai vieną gražią dieną iš pastoriaus Jono Gotfrido Jordano gauna K. Donelaičio „Pavasario linksmybių“ bei „Vasaros darbų“ originalus. Jordanas klebonavo Valtarkiemyje ir, nors „Metų“ autorius buvo gerokai vyresnis, jiedu bičiuliavosi nuo to laiko, kai su tėvu, K. Donelaičio bendramoksliu, svečiavosi Tolminkiemyje 1776-1777 m. žiemą. Jiedu susirašinėjo. K. Donelaičiui mirus, jo žmona Ana Regina Jordanui perdavė pastoriaus laiškus, gaidas, taip pat poemas. O po dviejų dešimtmečių, kai daug kas manė poemą žuvus, Jordanas atsiliepė į L. Rėzos kvietimą. Kiek vėliau L. Rėza sulaukė dar vieno brangaus siuntinio – „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ nuorašus atsiuntė kunigas Jonas Fridrikas Holfeldas iš Gerviškėnų. Originalai buvo žuvę 1807 m. per rusų – prancūzų karą. Profesorius suprato, koks tai turtas. Išvertė į vokiečių kalbą, parašė įžangą ir 1818 m. „Metus“ išleido savo lėšomis. „Prof. Rėza daug nusipelnė, išgelbėdamas iš užmaršties šį rašytoją, kurio rankraštis jau buvo laikomas dingusiu…“ – rašė Tilžės laikraštis.

Taip prasidėjo „Metų“ „žygis“ po Europą. Žymusis vokiečių poetas Johannas Wolfgangas Goethe (su juo L. Rėza susirašinėjo) kūrinį lygino su antikos šedevrais, gerų žodžių poemos „Gražina“ prieraše negailėjo Adomas Mickevičius ir kiti garsūs rašytojai. Gal kai kam įdomu, kaip tada skambėjo K. Donelaičio žodžiai ir kaip jie buvo rašomi:

Tu, paukšteli mels, ne poniszkay prisiwalgai.
Rėbus mus‘ laszinei bei deszros tau nepatinka.
Tu neliubyji pyragu neigi ragaisziu…

Donelaičio dvasia

„Metų“ ištraukas lietuvių ir rusų kalbomis Kaliningrado miesto viešojoje bibliotekoje Nr. 4 (vedėja Larisa Pšeničnaja), kur vyko tarptautinė konferencija „Laiko ženklų palytėti“, skaitė Kauno Kazio Binkio teatro režisierė Nida Žilinskienė. Salė buvo sausakimša: miesto ir srities lietuvių kalbos mokytojai, I. Kanto Rusijos Federacijos Baltijos universiteto studentai, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenių, L. Rėzos draugijos nariai, švietimo plėtotės instituto darbuotojai – žmonės, mokantys lietuviškai ar besimokantys šios kalbos ir visai jos nesuprantantys. Vyravo tyla ir susikaupimas.

K. Donelaičio žodis nepaseno, jo dvasia gyva!

Dar šiek tiek apie konferenciją. Kaip sakyta, kelionės tikslas buvo geriau pažinti Mažąją Lietuvą, priglusti prie baltiškųjų tradicijų, pagerbti šio krašto rašytojus, kultūros darbininkus, kurių daugelis kuo toliau, tuo labiau paskęsta užmarštyje. Konferencijoje apie lietuvių protėvių dvasinį palikimą, baltų genčių, gyvenusių Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos, Sembos, Bartos, Galindos, Nadruvos ir kitose žemėse, istoriją, baltų kultūrą ir jos plėtotę įtaigų pranešimą skaitė istorikas Kęstutis Subačius. Šių eilučių autorius kalbėjo apie mitologinį aspektą Mažosios Lietuvos legendose ir sakmėse, pateikęs istorinių padavimų fragmentų, iki šiol nepamirštų ir vienoje, ir kitoje Nemuno pusėje. Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jasaitytė nagrinėjo Lietuvos ir lietuvių, gyvenančių išeivijoje, tarpkultūrinius ryšius. XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė (šios kelionės organizatorė) aptarė kultūros, švietimo ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą abipus sienos. Konferencijoje savo mintimis pasidalijo Lietuvos konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Romanas Senapėdis, Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas (jis buvo ir nuoširdus mūsų kelionės vadovas).

Dailininkas Vladimiras Beresniovas padovanojo K. Donelaičio jubiliejui sukurtus ekslibrisus (čia reikia pridurti, kad kauniečių iniciatyva paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas), o kolekcininkas Henrikas Kebeikis – gausią (86!) Kaliningrado srities senųjų ir naujų tiltų atvirukų, nuotraukų parodą. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir Kaliningrado centralizuota bibliotekų sistema pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį.

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…

Ir labai prasmingi žodžiai:

Sveiks, sveteli margs!

Donelaičio žemė

Visiems brangi ši žemė. Bet kai kuriems kelionės dalyviams – ypač. Vieni čia dirbo, kūrė, turi giminių, pažįstamų, o kiti – gimė ir augo.

Savo pėdsakų buvusioje Prūsijoje ieškojo rašytoja Jutta Noak. Medikė, daug metų dirbusi Kaune, dabar gyvena Hamburge, išleido ne vieną novelių knygą, romanų, yra aktyvi Vokietijos lietuvių bendruomenės narė, literatų sambūrio dalyvė. Ji atkakliai eina savo giminės takais, ir jos šaknys čia – K. Donelaičio žemėje. Jos rūpesčiu prieš dvidešimtį metų buvo išleistos Hermano Zudermano „Lietuviškos apysakos“ ir kitos knygos. O štai istorikė Ernestina Pauliukat Karaliaučiui irgi jaučia daug sentimentų. Čia gyveno jos seneliai, tėvai, čia ji augo.

Minėtieji žmonės atidžiai stebėjo ir geriausiai galėjo įvertinti pokyčius, kurie įvyko šiame krašte pastaraisiais dešimtmečiais. O ir mes pamatėm gražių baltistikos, paveldo puoselėjimo, lietuvybės gaivinimo ženklų.

Pačiame Kaliningrado centre, gražiai sutvarkytame skvere, – L. Rėzos paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas). Tai buvusio kultūros atašė Arvydo Juozaičio nuopelnas. Jis įtikino miesto vadovus, kad toks paminklas būtinas, pagerbiant universiteto rektorių, garsų mokslininką. Buvo siekiama pastatyti paminklą ir prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui Piliakalnyje, jo tėviškėje, arba Narkyčiuose, ant Manto kalno dešiniajame Auksinės upelio krante, jo žuvimo vietoje. Užkliuvo… Kam toks paminklas reikalingas?

Bet diskusija vėl atgaivinama. Martyno Mažvydo, Vydūno, kitų garsių išminčių, literatūros ir kultūros darbininkų gimtąsias vietas ir namus ženklina atminimo lentos. Keičiasi kaliningradiečių požiūris, keičiasi ir miestas, kuris nori tapti europinis, iškilus, patrauklus. Išties lygindamas su Kaliningradu, koks jis buvo prie 20-30 metų, matai didelę pažangą. Gaunamos dosnios investicijos skiriamos ne tik pramonei, ekonomikai, bet ir kultūrai. Daug kur galima užtikti sugrąžintus senuosius vietovardžius, kai kurie viešbučiai, restoranai, parduotuvės pavadinti vokiškais vardais. Plečiant poilsio zonas ir kurortus, visokiais būdais siekiama pritraukti daugiau turistų.

Jei sugrįšime prie lietuvybės temos, iškalbingi ir tokie skaičiai. Lietuvių kalbos ir etnokultūros mokosi 850 mokinių. Daug kur veikia lietuviškos klasės. Jų būtų dar daugiau, bet trūksta mokytojų. Bene veikliausia Lietuvių kalbos mokytojų asociacija, į kurią susibūrę pedagogai ir vaikų folklorinių ansamblių vadovai įkūrė lietuvių kalbos, švietimo ir informacijos centrą. Asociacijos tikslai labai kilnūs: tęsti šio krašto lituanistines tradicijas, regiono gyventojus mokyti lietuvių kalbos, populiarinti lietuvių kultūrą ir Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą, stiprinti tautiečių bei kitų krašto gyventojų ryšius su Lietuva ir kt. Siekiama, kad lietuvių kalbai būtų suteiktas užsienio kalbos statusas, lituanistikos specialistai būtų ruošiami I. Kanto Baltijos universiteto humanitarinių dalykų institute, norima plačiau plėtoti Lietuvos nacionalinę kultūrą, K. Donelaičio, Vydūno, L. Rėzos ir kitų iškilių raštijos veikėjų dvasinį paveldą.

Ir dar. Rengiamasi gražia šventei – joje K. Donelaičio „Metų“ ištraukos bus skaitomos 32 kalbomis!

Donelaičio šviesa

K. Donelaitis, tas mūsų Homeras, toks didis, kad jo šviesa, atsklindanti iš tolimos praeities, ne tik neblėsta, bet vis ryškiau žėruoja. Kiekviena karta, kiekvienas žmogus jį atranda vis iš naujo. Turime susikūrę savo įvaizdį, bet tai ne trafaretas, o gyva, pulsuojanti versmė. Priglundi prie jos ir pajunti gaivią žodžio, minties, metaforos jėgą.

…Aplankę Vydūno namą Tilžėje, įveikę muitinės užkardas ir pervažiavę Luizos tiltu į Lietuvą, pasukome Rambyno pusėn.

Vakaro saulės spinduliuose auksu žėravo lieknos pušys, parudusius lapus barstė senolis ąžuolas, švelnaus vėjelio supamos virpuliavo šermukšnių kekės, smagiai ūžė vasaros darbų neužbaigusi kamanė, o apačioje tyliai ir išdidžiai sroveno Nemunas, burdamas šventos didybės paprastumu. Kitoje upės pusėje, vos vos pastebimo rūko gaubiama, glūdėjo Ragainė, Tilžė.

Sena legenda byloja, kad ten, anapus, ant stataus skardžio, kažkada kuorais žvilgėjusi, bokštais debesis siekusi graži ir galinga pilis. Jos valdovas turėjęs tris sūnus – Tilžių, Rambyną ir Vilmantą. Valdovas juos pasiuntė pasižvalgyti po pasaulį. Kiekvienas grįždamas parsinešė po ypatingą daiktą, nulėmusį jų likimą: Tilžius – kalaviją ir vėliau tapo kariu, Vilmantas iš laumių palydovo nykštuko gautą stebuklingą varpelį, paskelbiantį apie didelius įvykius, ir tapo aiškiaregiu, o Rambynas – paprasčiausią akmenį. Jį ruošėsi pernešti per Nemuną ir ant stačiojo kalno pastatyti aukurą dievams…

Tą vakarą Rambyno kalnas, toji šventoji žemė, buvo panaši į didelį nuostabiausiomis spalvomis žėrintį aukurą. Jo šviesa sklido į kitą Nemuno pusę, į Mažąją Lietuvą, kaip kažkada K. Donelaičio šviesa iš ten veržėsi į Didžiąją Lietuvą…